2017-03-21

,

Emilija iš Laisvės alėjos

Eilinė 2017 m. vasario mėnesio antros pusės diena. Vieno Vilniaus kino teatro salėje ką tik baigėsi naujas Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“. Dar prietema, ekrane slenka titrai ir nors skamba muzika, bet stovi tyla. Žiūrovai vis dar sėdi, niekas nesikelia. Nesikeliu ir aš. Sėdžiu su gumulu gerklėje prilipęs prie kėdės ir vos, vos tvardau ašaras. Na, rimtai, panašiai, kaip šis filmo personažas:

Emilija iš Laisvės alėjos
Gėda salėje tarp žmonių apsižliumbti, nors labai norisi taip imti ir pratrūkti. Vyriškai tvardausi. Šalia sėdinti žmona Edita - jau ne - eilinį kartą pradėjo valytis ašaras. Salėje girdisi, kad ne ji viena tokia. Keturiolikmečio sūnaus Povilo nesigirdi. Pasisuku - sėdi. Paprastai jau kucintų link išėjimo, o dabar sėdi. Net ir jis sėdi. Va, kaip prilipdė šis filmas!

Nesitikėjau išvysti tokio gilaus ir jausmingo lietuviško filmo. Ir ne apie bet ką, o apie Lietuvą, apie meilę Lietuvai, apie sąžinę, ištikimybę. Nors filme figūravo išdavystė, bet viršų paėmė tiesa. Skaudi tiesa, kuri ir spaudė ašaras. Na bent jau man taip pasirodė. Eidamas jaučiau, kad bus geras filmas (tikėjau Ulvydu), bet, kad toks! Bravo režisieriui, bravo kolektyvui!

Labai džiaugiuosi, kad ir aš su savo artimaisiais, nors mažyte dalelyte, galėjau prisidėti prie šio filmo kūrybos. 2015 metais, liepos 16 d. man, Editai ir Povilui teko dalyvauti filmo masovkėj - teatro scenos filmavime Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje. Štai kur mes matomės filmo metu:

Emilija iš Laisvės alėjos. Teatro scena
Filmavimo metu salėje šalia mūsų buvo gausus būrys žinomų visuomenės veikėjų. Su kai kuriais ir pečiais pasitrynėm. Įdomi detalė, būnant šalia jų nesijautė jokios įtampos ar luomų skirtumo. Jautėsi bendras susikaupimas ir nuoširdi vienybė.

Grįžus po filmavimo namo buvo labai didelis noras, šiame tinklaraštyje, pasidalinti įspūdžiais, bet filmo kūrėjai filmavimo metu paprašė iki filmo premjeros neviešinti užkulisinių vaizdų. Tad, tik dabar galiu pasidalinti keliais kadrais iš filmavimo aikštelės:

Emilija iš Laisvės alėjos. FilmavimasEmilija iš Laisvės alėjos. Filmavimo laukimas
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmavimo aikštelė
Emilija iš Laisvės alėjos. Donatas Ulvydas

Labai giliai į mano atmintį įsirėžė pirmas susitikimas su filmo režisieriumi Donatu. Pamenu ankstyvas saulėtas rytas, mes (Edita, Povilas ir aš) apsirengę filmavimui skirtais drabužiais žingsniuojame link rusų dramos teatro ir priekyje, Basanavičiaus gatvės sankryžoje priešais teatrą, užsidegus raudonam šviesoforui, sustoja ir viena koja į šaligatvį įsiremia ant dviračio sėdintis Ulvydas. Režisierius - pažinau iš tolo. Jo galva pasisuka link mūsų ir trumpam sustoja. Jo žvilgsnis tarytum mus fotografuoja. Panašu, jis suprato kur lik mes einam ir kam esame pasiruošę.

Nežinau, kodėl man šis susitikimas įstrigo. Gal dėl to, kad pamačiau režisierių į filmavimo vietą atvažiuojantį ne su kokiu prabangiu ar snobišku automobiliu, ne taip nomenklatūriškai, o taip lengvai, laisvai su dviračiu, su laisve :). Jis man tada toks žmogiškas, toks paprastas pasirodė. Neapsirikau. Vėliau filmavimo metu ne kartą įsitikinau, kad Donatas yra ne tik geras režisierius, bet ir geras žmogus. Perpildytas teigiamų emocijų vienos pertraukėlės tarp filmavimų metu ryžausi prieiti prie Donato ir paprašyti autografo. Jis tuo metu koridoriuje su prodiusere aptarinėjo tolesnių filmavimų planus. Mielai sutiko. Štai, Donato autografas ant marškinių, su kuriais filmavausi „Emilija iš Laisvės alėjos“ filme:

Donato Ulvydo parašas

Vėliau, kaip ir dera istorinę vertę turinčiam reliktui, šie marškiniai su visais iš filmavimo aikštelės parsineštais kvapais ir kitais atmintinais atributais buvo uždaryti į maišelį ir padėti į saugią vietą ateities kartoms:

Filmo Emilija iš Laisvės alėjos atributai

Kalbu be sarkazmo. Šie marškiniai, kaip ir prisiminimai apie filmavimąsi bei pats filmas man yra brangūs. Dar besifilmuodamas masovkėj ir nenutuokdamas koks bus filmas, jaučiau, kad dalyvauju neeiliniame reikale. Jaučiau, kad prisidedu prie prasmingo darbo. Tada tai jaučiau ne vienas, tai jautė ir mano žmona, ir sūnus (jam tai buvo dar ir gera istorijos pamoka), ir tikriausiai visi sutikę už ačiū paaukoti savo brangų laiką Lietuvos žmonės.

Emilija iš Laisvės alėjos. Savanoriai

Didelis, didelis AČIŪ visiems kas pakvietė, filmavo ir buvo šalia!


  Patiko įrašas? Prenumeruokite PAVARYK! naujienas
Dalinkitės:  

0 Komentarai :

Rašyti komentarą