2011-08-28

Sodybos renovacija: Mūsų (remontininkų:) buitis


Kol laukiam užsakytos medienos (lentų, tašų) ir kol gramdom lubas bei balkius nuo dažų (apie tai parašysiu vėliau) nutariau įamžinti mūsų dabartinės buities sąlygas. Čia tam, kad vėliau būtų ką prisiminti :)

Glaudžiamės priestate. Jame ir valgome, ir miegame, ir ilsimės. Senukas sovietų gamybos šaldytuvas "Dnepr 2" (Днепр 2) daugelį metų tarnavęs čia gyvenusiai mūsų močiutei, kuo puikiausiai tarnauja ir mums. Tiesa jo durų apačios guma užtikrinantį sandarumą jau nusidėvėjo, tad kiekvieną kartą kažką paėmę iš šaldytuvo turime jo duris paremti kokiu nors sunkiu daiktu, nes kitaip greitai jam ateitų "amba":



Visi puodai, lėkštės ir stalo įrankiai kol vyksta darbai užkloti paklode ilsisi ant šalia šaldytuvo stovinčios spintelės:



Šiltą maistą gaminamės tik vakarais. Jeigu geras oras lauke kepame šašlyką ar dešreles. Jeigu lauke lyja lietus ar turime mažai laiko kurti ir prižiūrėti šašlykinę, tada maistą gaminame ant štai šios antikvarinės plytelės:


Kiek mums ten reikia - pasistatome puodą su vandeniu ir išsiverdame kokių nors dešrelių ar "sasyskų" ... rytais kiaušinių - "niam-niam" - mėgstu virtus kiaušinius :)... Aplamai, tai nėra kada valgyti - dirbti reikia :) Tiesa kartais per pietus ar vakare šilto maisto atneša (ar į svečius pakviečia) šalimais, tame pačiame kaime sodybą turinti teta Bronytė (o kai kam ir mama). Didelis AČIŪ tau Bronyte už rūpestį :)

Po darbų ruošdamiesi važiuoti namo visada stengiamės išplauti indus. Procedūra nors ir nemaloni :( , bet būtina - nesinori kitą kartą atvažiavus rasti apipelijusių maisto likučių. Štai kaip po eilinės plovimo procedūros atrodo ant saulutės džiūstantys indai:


Indus plauname ir patys prausiamės prie šulinio. Oi kaip gera karštą vasaros dieną, kai svilina 30 laipsnių karštis, apsipilti šaltu šulinio vandeniu! Joks ežeras neatstos tokio malonumo! Ryte prabudus šlakstytis šulinio vėsuma stovint basomis ant rasotos žolės irgi neapsakomas pojūtis. Tik kaime gali tai patirti...




Skirtingai nuo šulinio, miegojimas dabartinėmis remonto sąlygomis malonumo neteikia. Visų pirma uodai. Kadangi pastato sienos kiauros, viduje vakarais zvimbia tuntai uodų. Ypač tuos žalčius pajauti atsigulęs į lovą - suglaudi akis ir tuoj išgirsti įkyrų zvimbimą. Po vienos nemigo nakties daugiau nejuokavome - nusipirkome losjoną nuo uodų. Padėjo.

Kitas nelabai patogus (ir mielas) dalykas - lovos:




Dabar jos be patalynės ir lengvai apsinešusios dulkėmis. Stovi praktiškai toje pačioje patalpoje kur vyksta didelius dulkių kamuolius iššaukiantys senų dažų skutimo ir medienos šlifavimo darbai. Būtų galimybė išneštume jas įkluoną, bet tas rupužiokas gali bet kuriuo metu savo sulinkusį stogą ant grindų numesti - nesinori atsibusti po nuolaužų krūva :) O kito varianto nėra, tad muistomės kaip unguriai tarp dulkių. Ne visą gyvenimą juk tai truks - susiremontuosim ir gyvensim kaip bajorai!

Ryte prabudus kur dažniausiai yra bėgama? Taip, atspėjote - pas nykštukus. Senose kaimo sodybose nykštukai turi atskirus savo namelius. Mūsų sodyba taip pat ne išimtis. Mūsų nykštukai savo namelį pasistatė sodybos gale prie malkinės. Varganai jis atrodo vargšelis. Nieko ateis ir jo eilė - sutvarkysim ir jį. Džiaugsis tada nykštukai , ir nykštukės :) ... O dabar kaip ir su lovomis tenka tenkintis tuo kas yra:


Kol kas vienintelė mūsų buityje šiuolaikinės civilizacijos apraiškos forma yra televizorius, tiksliau jo pagalba perduodama informacija. Senukas "Tauras" ištvermingai transliavo daugelį praėjusio pasaulio futbolo čempionatorungtynių. Dabar, kai futbolas baigėsi, praktiškai jo nejungiame. Na gal dar kartais kokias žinias (jeigu sutampa poilsio tarp darbų ir žinių transliavimo laikas,) pažiūrime:


Na o maloniausias daiktas visoje mūsų remontininkų buityje (neskaitant rytinio apsilankymo nykštukų namelyje) yra stalas. Prie jo valgome, bendraujame, juokaujame, aptariame darbus, kartais išlenkiame taurelę ar gurkšnį šalto alaus. Žodžiu maloniai leidžiame laiką. Stalas - senukas - dar senelio rankomis darytas:


Štai tokiomis sąlygomis gyvendami mes ir darbuojamės. Kiekvieną išpuolusią laisvą akimirką lekiame į savo "vaiduoklių sodybą", kaip ją pavadino vienas tame pačiame kaime gyvenantis žmogus:
- Ką jūs su troba padarėte? Tokia graži buvo, o dabar stovi kaip koks vaiduoklis.
Pusbrolis Vidmantas turėdamas galvoje save, mane ir mano brolį  nusijuokė:
- Stovi kaip vaiduoklis ir dar su vaiduokliais viduje...

Patiko įrašas? Prenumeruok PAVARYK! naujienas
Dalinkitės:  

2 komentarai :

  1. Robinzonai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Norisi pagyventi tokioje aplinkoje, kad suprastum, kad viska isties turi ir tau nereikia guleti dregnoje patalpoje su daug vabaliuku. Bet tokia jau buvo seniau buitis, ji tradiciška ir tuo pačiu labai žavi :)

    AtsakytiPanaikinti