Vakar septynmetis sūnus iš kiemo grįžo su ašara akyse - keli vyresni kiemo vaikai jį pravardžiavo: „Storas, storas, storas pomidoras!“. Gaila buvo savo vaiko, nes pasirodo, tai jau ne pirmas kartas, kai vaikai jį įžeidinėja. Mačiau, kad jis kenčia, bet nežinojau kaip tokioje situacijoje turėčiau elgtis. Galvoje buvo chaosas: "Ką daryti? Ką patarti? Kodėl taip yra? Kas kaltas?...". Aiškiai supratau tik vieną, kad privalau bent jau netylėti: - "Neimk į galvą ką jie sako. Jie neišauklėti, blogi vaikai. Tu nesi storas. Tu esi tik truputį už juos aukštesnis ir stambesnis, dėl to ir atrodai kaip storas, bet tu toks tikrai nesi" - bandžiau guosti, bet jaučiau, kad nusišneku, kad kalbu vien tam, kad kažką kalbėčiau, jaučiau, kad negaliu savo sūnui tinkamai padėti. Štai tada ir supratau, kad dar toli gražu ne viską aš žinau apie savo vaiko auklėjimą...
Dėkoju psichologei Editai Kuogienei geranoriškai sutikusiai užlopyti mano žinių spragas. Į el. paštu nusiųstus klausimus gavau greitą atsakymą (AČIŪ už operatyvumą!). Tikiuosi specialistės patarimai patyčių tema pravers ir kitiems su problema susidūrusiems tėveliams (ir ne tik). Žemiau pateikiu psichologės laišką (tekstas neredaguotas):
Tuo metu kai rusai šventė pergalės dieną Algimantas Čekuolis savo autorinėje laidoje „Popietė su Algimantu Čekuoliu“ per LTV pasakojo įdomią, dar negirdėtą, bent jau man, istoriją apie tai, kaip apie 70-tuosius metus Sovietų sąjunga ruošėsi pradėti Trečiąjį pasaulinį karą. Pasak žurnalisto, Kremliaus vadovai jau tais metais jautė, kad gali sugriūti Sovietų sąjunga, tad norėdami išvengti griūties sugalvojo užkariauti Europą. Ir pasirodo buvo pilnai tam pasiruošę: dislokavę reikiamose vietose karius, techniką, branduolinį ginklą, nusibraižę puolimo planus. Tai liudija buvusioje VDR teritorijoje įrengtuose bunkeriuose rasti slapti dokumentai.
Noriu pasidalinti įspūdžiais apie daiktą kuris namuose ir net ankštame bute leidžia mėgautis tradicinės pirties teikiamais malonumais.
Apie daiktą mūsuose vadinama Saunariumu arba infrasauna pirmą kartą sužinojau prieš keletą metų Palangoje vykusios "Bauer" prekių prezentacijos metu į kurią mes su žmona ir vaikais patekome visiškai atsitiktinai. To atsitiktinumo dėka sužinojau ir patyriau, kad kaitintis pirtyje, jausti upeliais srūvantį prakaitą, jausti malonų kūno lengvumą ir odos švelnumą atsiradusį po pirties galima ir neiškėlus kojų iš namų.
Ir štai, praėjus beveik dvejiems metams po Palangos prezentacijos ir mūsų namuose "apsigyveno" gerą savijautą teikianti "dėžutė" - saunariumas. Tiesa, jį įsigijome ne iš "Bauer" (nes labai jau jų kaina kandžiojosi), o iš kitos saunariumais prekiaujančios bendrovės, kurią Google pagalbos dėka aptikome internete: www.saunariumas.lt. Šios firmos saunariunas buvo praktiškai toks pat kaip ir Bauer, tik kainavo ženkliai mažiau - kaip nekaip šiais laikais pinigus reikia leisti protingai.
Saunariumas.lt atstovas pirtį atvežė tiesiai į namus ir leido išbandyti. Kadangi buvau bandęs "Bauer" saunariumą, sėdėdamas naujoje kabinoje nejutau didelio skirtumo, tiksliau jokio skirtumo. Tad pasiderėjom ir įsigijom. Priedo gavom 2 metų garantiją.
Tą patį vakarą namuose surengėm pirmąjį pirtadienį, tiksliau pirtavakarį - "užkūrėme" pabandymui naują pirtį.
Pirties paruošimo procesas buvo greitas ir truko tik keletą minučių. Viskas ką reikėjo padaryti, tai iš maišo ištraukti, išlankstyti ir ant grindų pastatyti kabiną, ant dugno patiesti minkštą kilimėlį, ant kilimėlio pastatyti keraminį šildytuvą bei medinę kėdutę ir sujungus maitinimo laidą įjungti įrenginį į tinklą – viskas. Po tokių paprastų veiksmų saunariumas buvo paruoštas naudojimui, toliau reikėjo nusimesti drabužius, pasiruošti rankšluostį ir sėsti į "dėžę".
Kadangi norinčių išbandyti naują daiktą buvo daugiau nei trys, prieš seanso pradžią neramino keletas dalykų:
Ar kambaryje pasibaigus procedūrai, po tokio skaičiaus vienas po kito besikaitinančių žmonių, netvyros prakaito kvapas?
Ar nepakils kambario drėgmės koncentracija?
Ar nesijaus diskomforto sėdėti kabinoje "antru", "trečiu", "ketvirtu" numeriu?
Bet kaip parodė tolesnė įvykių eiga šie nuogąstavimai buvo bergždi - nei prakaito kvapo, nei pakitusios drėgmės kambaryje, nei diskomforto "po kito" kabinoje nebuvo. Tiesa, pradžioje, kaip buvo pataręs saunariumo pardavėjas, prieš kiekvieną seansą kelioms minutės įjungdavau tuščiai uždarytą kabiną, kad iškaitintų prieš tai buvusio žmogaus kvapą. Bet vėliau to nedariau, nes kito kvapo paprasčiausiai nesijautė.
Apie patį kaitinimosi procesą pasakysiu paprastai: "Kol kūnas viduje kaista ir prakaituoja - galva išorėje ilsisi ir "kaifuoja" . Mes pavyzdžiui kabiną pasistatėme priešais televizorių - "pirtinomės" ir žiūrėjom kas kam patinka.
Man asmeniškai pirmieji prakaito lašai išmušė po 5 min. Kaitinausi nusistatęs aukščiausią (5) temperatūros lygį.
Po 10 min. - šlapias buvo jau visas kūnas.
Po 15 min. - prakaito lašai atsirado ant galvos, o viduje pradėjo varvėti.
Po 20 min. - prakaitas jau tekėjo upeliais tiek ant kūno, tiek ant galvos.
Po 25 min. - visas šlapias, įkaitęs ir paraudęs kaip vėžys nuskuodžiau po šaltu dušu.
Kaitinantis prakaitas nuo kūno varvėjo ant specialaus po kojomis patiesto kilimėlio kurį po procedūrų paprasčiausiai nunešę į vonios kambarį praskalavome vandeniu ir palikome džiūti. Kabinos sienų viduje po procedūrų valyti nereikėjo, jos buvo sausos, prakaito lašų kaip nuogąstavome nebuvo.
Dar tiesa, ant galinės saunariumo kabinos sienos, netoli galvos, yra pritvirtintas jonizatorius, bet ar jis davė kokią naudą galvai kaitinimosi metu, ar ne, nepajaučiau, nors ne - jeigu jaučiausi puikiai, vadinasi ir jis prie to prisidėjo.
Reziumuojant, esame patenkinti įsigiję naminę pirtelę. Dabar galėsime lepintis kada tik panorėję. Šiandien, rašydamas šį įrašą, jaučiuosi lyg būčiau vakar toną deguto iš savęs išpylęs - galva švari, kūnas lengvas, norisi skraidyti ir džiaugtis gyvenimu. O ko daugiau reikia iki pilnos laimės? Na, nebent pinigų, kaip teigia Gaudentas, bet apie juos kitą kartą :)
Nemokamos poilsiavietės? Ir dar šalia Trakų? Ar šiais laikais tokių yra? Pasirodo, kad taip ir visai neblogos. Šiandien pačiam vienoje tokioje poilsiavietėje teko iškylauti. Ir nieko - patiko.
Kartais vos ne ekspromtu sumąstom kur nors gamtoje išsikepti šašlyką. Bet kur? - tuoj kyla klausimas - juk bet kur kurti laužo negali, į kaimą toloka, pas gimines, pažįstamus ar draugus su nuosavu namu prašytis, nei iš šio, nei iš to, negražu, kaimo turizmo sodyboje ant ežero kranto brangoka vien tik šašlykų kepimui. Kas belieka?
Belieka arba "nelegaliai" kaip kiškiams suglaudus ausis kur nors ežero pakrantėje (beja tokių kiškių Trakuose netrūksta, kai kurie sugeba vos ne ant pačių Tiškevičiaus rūmų laiptų laužą susikurti, ką jau kalbėti apie "paprastą" pakrantę), arba nurijus seilę sėdėti ir nekišti nosies iš namų.
Nosies nekišimo scenarijus kažkaip nevilioja kai už lango šviečia saulė - kūnai tuo metu prašyte prašosi į gamtą.
Dar iš vakaro su žmona perkratėm visus įmanomus ir neįmanomus variantus - nieko kabinančio neradom. Jau buvom bepradedą kabinti nosis - "Rytoj šašlykų turbūt nebus", - kai staiga mūsų dukrytė prisiminė, kad kartą jai dalyvaujant viename gamtininkų būrelyje vienas miškininkas buvo užsiminęs apie kažkokias miškuose įrengtas poilsiavietes.
Dukra greitai sužinojo tinklapį kuriame apie jas parašyta ir mes sužiurom.
Susipažinom, užsikabinom ir nusprendėm išbandyti gyvai. Pasirinkome tą kuri arčiausiai Trakų - 4,5 km nuo Trakų miesto pabaigos Rūdiškių link.
Atvažiavę į vietą radome ramią apgaubtą miško ir paukštelių čiulbesio teritoriją su stogine, suoliukais, laužaviete (net ir malkų šalia buvo!), šiukšliadėže ir "nykštukų nameliu" - nuošaliau stovinčiu lauko tualetu.
Pirmas įspūdis patiko visiems - jauku, radome tai ko ir tikėjomės - tad pasilikome. Kitu atveju būtume nusispjovę ir važiavę kitur.
3 val prabėgo greitai. Namo nuvijo prasidėjęs lietus. Būtume dar sėdėję ir sėdėję...
Didelis AČIŪ Trakų miškų urėdijai už rūpestingai prižiūrėtą vietą kurioje smagiai praleidome laiką. Pažadame, dar sugrįšime. Tik jau vakarui. Pasibūsime su gamta, liepsna ir žvaigždėmis...
