2010-05-21

Patyčios - kaip į jas reaguoti?


Vakar septynmetis sūnus iš kiemo grįžo su ašara akyse - keli vyresni kiemo vaikai jį pravardžiavo: „Storas, storas, storas pomidoras!“. Gaila buvo savo vaiko, nes pasirodo, tai jau ne pirmas kartas, kai vaikai jį įžeidinėja. Mačiau, kad jis kenčia, bet nežinojau kaip tokioje situacijoje turėčiau elgtis. Galvoje buvo chaosas: "Ką daryti? Ką patarti? Kodėl taip yra? Kas kaltas?...". Aiškiai supratau tik vieną, kad privalau bent jau netylėti: - "Neimk į galvą ką jie sako. Jie neišauklėti, blogi vaikai. Tu nesi storas. Tu esi tik truputį už juos aukštesnis ir stambesnis, dėl to ir atrodai kaip storas, bet tu toks tikrai nesi" - bandžiau guosti, bet jaučiau, kad nusišneku, kad kalbu vien tam, kad kažką kalbėčiau, jaučiau, kad negaliu savo sūnui tinkamai padėti. Štai tada ir supratau, kad dar toli gražu ne viską aš žinau apie savo vaiko auklėjimą...

Dėkoju psichologei Editai Kuogienei geranoriškai sutikusiai užlopyti mano žinių spragas. Į el. paštu nusiųstus klausimus gavau greitą atsakymą (AČIŪ už operatyvumą!). Tikiuosi specialistės patarimai patyčių tema pravers ir kitiems su problema susidūrusiems tėveliams (ir ne tik). Žemiau pateikiu psichologės laišką (tekstas neredaguotas):

Vaikai (ir ne tik :), ypač berniukai, nuolat kovoja dėl savo padėties grupės, ar klasės hierarchijoje. Prasivardžiavimas – tai savęs pakėlimas šiek tiek aukščiau to, kurį skriaudžia.

Pagalba vaikui:
Kartais padeda klausimas: „Pasitikrinkime: ar tu tapai tokiu, kokiu tave pavadino (Ar kvailu, ar storu)?“. Galima dar pasitikrinti: “Ar ir tu pats apie save taip galvoji?“. Jeigu taip, tuomet apie tai reikėtų pasišnekėti rimčiau, jeigu nežinote kaip, pasikonsultuokite su psichologu. Jeigu ne – tada galima pamokyti vaiką atstatyti pusiausvyrą ir atsakyti: „Aš geriau žinau koks aš, nesvarbu ką tu sakytum.“ Arba: „Koks esu, toks sau patinku, o kad nepatinku tau – tai jau ne mano bėdos.“ Arba: „Akiniai ar strazdanos ir man pačiam nepatinka, bet kai tu tai pastebi man dar blogiau.“ Jeigu šitą frazę pasakyti tiesia nugara ir žiūrint skriaudikui į akis, veikia kaip vidinės stiprybės demonstravimas, jeigu pasakyti nusukus akis, susigūžus, gali suveikti, kaip pažeidžiamumo demonstravimas, todėl svarbu kaip bus pasakyta.

Geriausiai, kad vaikas sugalvotų kokią nors frazę pats ir pasitikrintų, parepetuotų kaip jis jaučiasi ją išsakęs. Ir jeigu netinka – galvokite naują, tol, kol rasite pačią geriausią.

Visų svetimų vaikų neišauklėsime. Sustiprinti savus – galime. Kenčiantį, įskaudintą vaiką reikia atjausti (suprantu, kaip tau dabar nelengva), padrąsinti (tikiu, kad tu kažką gali sugalvoti, kažkaip su tuo susitvarkyti), padėti gelbėtis, bet ne išgelbėti (kaip aš galiu tau padėti, vietoj: duok aš tau padėsiu, nes geriau žinau kaip).

Čia labai svarbu, kad vaikas nesijaustų bejėgis, kad nepultų į neviltį. Sugebėjimas atsakyti – jau savo galios pajautimas.

Reaguoti į patyčias būtina, nes kenčia nuo jų visi, iš kurių tyčiojasi. Ir tai gali turėti pasekmių asmeninei savivertei visą likusį gyvenimą. Todėl rekomenduoju pakalbinti savo vaikus, bent jau vakare, prieš miegą apie tai, kaip jiems sekėsi. Vakare dažniau iškyla visi neramumai, todėl gali būti lengviau prakalbinti vaiką.
Tėvams, kurie siekia užauginti laimingus ir atsakingus vaikus be bausmių ir jėgos naudojimo siūlau apsilankyti psichologės puslapyje www.tugali.lt

Foto šaltinis: sxc.hu
Dalinkitės:  

0 Komentarai :

Rašyti komentarą