Šalia įrašo apie rūkymą radau aštuntoko komentarą:
As esu astuntokas..zinau kad rukimas labai kenkia, ir visai nenoriu rukyti, bet draugai as noriu buti pries juos madyngas, kitaip as busiu niekas..o gal 3 cigaretes i diena nieko tokio?ir tai kokias 4,5 dienas tik rukau po 2,3 cigaretes.bet as manau, kad teks man nerukyti labai bijau pavojyngu ligu..padekit pasakykit ka man daryti?
Kiekvienas rūkalius skaitantis šį įrašą kažkada pradėjo rūkyti. Sutikit, niekas negimė su cigarete burnoje :)
Kas pradėjo ankščiau - kas vėliau, kas vienokių aplinkybių genamas - kas kitokių. Kaip ten bebuvo, bet rūkymo pradžia pas visus rūkalius buvo tik dėl mados, blatnumo, kietumo ar chebros. Aš klystu? Beja, pradėję rūkyti dėl kitų priežasčių parašykit komentaruose, bus įdomu išgirsti jūsų istorijas.
Kiek leidžia prisiminti mano gyvenimas - prieš 25, 15, 10 ar 5 metus, dažniausiai girdimas atsakymas į klausimą "dėl ko pradėjai rūkyti?" buvo "dėl mados" arba "draugai rūkė ir aš pradėjau".
Kaip suvaldyti šiuos rūkymo pradžios slibinus? Ką patarti viršuje esančio komentaro autoriui? Nebūk madingas, blatnas, kietas? Susirask kitus, nerūkančius draugus? O kas jeigu tie draugai po pusmečio pradės traukti dūmą?
Pats su pertraukom rūkau nuo 16 metų (nuo 1986 m.). Prisimenu pirmąjį kartą. Paskambino į duris geriausias draugas ir pakvietė į laiptinę pašnekėt. Dažnai taip būdavo. Šį kartą bešnekant parodė į užpakalinėj kelnių kišenėj pūpsantį daiktą. Ten buvo cigarečių pakelis. Pasijaučiau nejaukiai, bet... geriausias draugas tuo metu buvo aukščiau visko - net virš cigarečių pakelio.
Jeigu rūko geriausias draugas, kodėl nepabandžius ir man? Prisimenu, jo net neklausiau kaip jis pradėjo?
Pirmas kartas buvo neskanus. Vėlesni taip pat. Kartais net galva svaigdavo, parūkius reikdavo pagulėt. Rūkymas tapo pramoga. Kartą, vėliau porą kartų, per dieną eidavom į netoliese esantį miškelį surūkyt po cigaretę. Kartu imdavom juodos duonos su česnaku. Parūkę, užsikąsdami duona, kramtydavom česnaką. Kartais česnaku įtrindavom dantis. Čia tam, kad tėvai nesuuostų.
Vėliau studentavimas, sovietų armija... ir rūkymas tapo kūnu...
Po šiai dienai negaliu atsikratyti šio žalingo įpročio, nors bandžiau jau ne kartą.
OK, grįžkim prie aštuntoko, grįžkim prie rūkymo pradžios. Padėkim jaunuoliui neužsikabinti už žalingo įpročio.
Aš, deja, nieko doro patarti negaliu, kadangi, kaip matėte, nepradėti rūkyti patirties neturiu. O gal kas iš skaitančių šį įrašą tokią patirtį turi? Jeigu taip, būkite malonūs, papasakokite savo nerūkymo istoriją mums visiems, gal ji ims ir išgelbės ne vieno "aštuntoko" sveikatą...
Foto šaltinis:
sxc.hu
PAVARYK! Naujienos RSS / Podcast
Read more...
